Palyginimai ir įspėjimai
1Štai ką man sako VIEŠPATS: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant strėnų. Nemerk jo į vandenį“. 2Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau ant strėnų. 3Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: 4„Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie Perato ir paslėpk jį uolos plyšyje“. 5Nuėjau prie Perato, kaip VIEŠPATS buvo liepęs, ir paslėpiau jį uolos plyšyje. 6Praėjus daug laiko, VIEŠPATS man tarė: „Dabar vėl eik prie Perato ir parsinešk juosmens aprišalą, kurį buvau liepęs ten paslėpti“. 7Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! 8Tada mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 9„Taip kalba VIEŠPATS. Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. 10Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. 11Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.“
12„Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. ‹Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!› Jeigu jie tau atsakys: ‹Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?› – 13pasakyk jiems: ‹Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. 14Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. – Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau›’“.
15Klausykitės ir įsidėmėkite!
Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalba!
16„Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui,
kol dar nesutemo,
kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų,
kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa,
nepersimainė į tamsius debesis.
17Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio,
išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo.
Be perstojo plūs mano akys ašaromis,
nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.
18Sakykite karaliui ir karaliaus motinai:
‘Lipkite žemyn nuo savo sostų,
sėskitės žemai,
nes nukrito nuo jūsų galvų
jūsų puikiosios karūnos’.
19Negebo miestai apgulti,
nėra kam jų gelbėti.
Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį,
visi ištremti.
20Pakelk akis, Jeruzale!
Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!
Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta,
kaimenė, kuria taip didžiuojiesi?
21Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai
tie, kuriuos tu mokei būti meilužiais?
Ar nesurems tavęs skausmai,
kaip suremia gimdančią moterį?
22Kai klausi širdyje: ‘Kodėl man taip atsitiko?’ –
žinok, kad dėl savo didžios kaltės esi apnuoginta
ir prievartaujama.
23Argi gali etiopas pakeisti savo odą,
o leopardas – savo dėmes?
Tad ar įgudę blogai elgtis
galėtumėte daryti gera?
24Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,
dykumos vėjui papūtus!
25Toks bus tavo likimas,
mano tau atseikėta dalia, – tai VIEŠPATIES žodis, –
dėl to, kad mane pamiršai
ir pasitikėjai melu.
26Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos,
kad pasirodytų tavo gėda.
27Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą,
tavo begėdišką pasileidimą,
jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose.
Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari!
Kiek ilgai?“
